Poetas H.Radauskas rašė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“. Panašus gyvenimo credo tiktų ir menininkei, lėlininkei – Militai Šidlauskienei, nemėgstančiai tuščiai postringauti ar filosofuoti, bet savo mintis, jausmus, vizijas išreiškiančiai autentiškais rankų darbo kūriniais – gyvais ir ekspresyviais, įkvėptais meilės, išradingumo, fantazijos. Kurti žaislus ji pabandė dar vaikystėje, nes įgimtai vaizduotei nepakako stereotipų – pirktinių žaislų kasdienybės. Teko gaminti lėles iš visko, kas pakliūdavo po ranka: akmenų, skudurėlių, pagaliukų, kaštonų, dėžučių. Taip palaipsniui užgimė savotiška pasaka, tebesitęsianti iki šiol. Meistrės sukurti personažai – įvairių dydžių, proporcijų, charakterių. Jie gimsta spontaniškai – be iškarpų, šablonų, trafaretų. Tai lėlės – puošnios, elegantiškos, harmoningais, dvasingais veidais, tarsi nužengusios iš romantizmo epochos, kitos – aprengtos tautiniais drabužiais, nepamirštant smulkesnių detalių. Ypač išraiškingos miniatiūrinės, piršto dydžio lėlytės – grakščios, tvarkingomis sudėtingomis šukuosenomis, daugiasluoksniais drabužėliais. Taip pat pasakiškoje eisenoje dominuoja įvairūs gyvūnai su jiems pritaikytais kostiumais, sužmogintais veidais, žvėreliai, cirko artistai, vaikystės knygų veikėjai.